pagaliau, po kažkiek laiko aš sugrįžau į gūžtą.
turėjau asmeninių reikalų, kurių čia minėti ne labai noriu, bet iš visų savo problemų išėjau kaip niekad stipresnis.
LA8 sukasi kaip pašėlęs, viskas vyksta pagal planą, ir man atrodo kad taip ir turėtų būti, bijau jinx visą reikalą….
pradėjau mokytis, ir per skausmus ir meltdown išsikapsčiau į pirmą mėnesį, ir esu laimingas kad ne pasidaviau…
kaip sau sakau, prasideda naujas sezonas, ne tik „Senos Dulkės“ dienoraštyje bet ir asmenineme gyvenime. prasideda mokslai, kurie, tikiuosi, nesukels tiek streso kiek manau ir bijau.
nuo rytojaus nersiu į JR. System Administrator džiungles, bet man patinka kompiuteriai, ir tikiuosi 1.5 metų praeis greitai,
kas leičia dienoraštį, čia nnieko nesikeis, gal būt, bus mažiau įrašų, bet stengsiuosi keep up su sezono užduotimis…
ši savaitė buvo pilna keisto šėliojimo, miego ir keistos muzikos, kuri mane išmušė iš vėžių…. labai skaudu, kad negaliu visko valdyti, ir savim pasitikėti.
visa savaitė buvo karšta, lyg pekloje, ir man nebuvo jėgų ir noro kažką gero nuveikti, buvo daug #nemieganakčių ir gyvenimo naktį, nes (beveik) visada jausdavau šiokį tokį atsigavimą.
beje, šią savaitę pasirašiau sutarį dėl mokslo ir su nekantrumu to laukiu.
…. pastaruoju metu esu piktas ir nusivylęs. piktas, kad įstrigau veiejuose dar kuriam laikui su mokslais… o nusivylęs, kad negaliu iš čia taip lengvai pabėgti.
esu, piktas, kad nevaldau savo gyvenimo ir kelio kuriuo įsivaizduoju kad turėčiau eiti. esu nusivylęs, kad visi man brangųs žmonės mane paliko ar palieka ( po truputį).
mano visi personažai ir kelionių prisiminimai varo mane į neviltį kad daugiau man taip ne nutiks, bet lieka tik hosteliuose atrasti personažai, ir susigadita sveikata po kelionių…..
mane užkniso rutina kurioje dabar esu, nors ir pilnas kelio gyvenimas jau ne man. mano gyvenimas čia – viskas tas pats, maistas, drabužiai, aplinka ir viedai, viskas tas pats.
nors, iš kitos pusės, rutina yra gerai, kai viskas įprasta ir sava, gerai kai kiek vienas kampas žinomas. bet su laiku tai pradeda erzinti ir graužti…
tiesiog, kaip toj PASSENGER dainoj, pasiilgi kelio kai esi namuose…..
dabar mano pasaulis sušalęs ledan, ir man sunku susidoroti su minčių karavanu kuris rieda per mano smegenis.
gyvenimas vis man primena kad senstu, kad mano psichika jau nėra tokia atspari…. tiesiog, man dabar reikia nuspręsti, kaip toliau, ir ką toliau…..
bet aš atgysiu, su tikslu ir vėl…. kaip visą laiką, tik šį kartą prireiks daugiau laiko ir pastangų.
o mano tikslas, vėl atrasti jėgų judėti toliau , ieškoti prasmės šitame gyvenime kurį gyvenu.
pagaliau, mano tikslas pabandyti atgyti paprastais gyvenimo „išukiaias“
ar man verta daugiau keliauti po Lietuvą, su „Gyvąja Biblioteka“ nes kiek vieną kartą grįžtu vis labiau ir labiau nusibaigęs….. ir kartais man atrodo kad aš esu “ didesnis stereotipas“ negu stereotipų „griovėjas“
ar man verta daugiau keliauti su projektu, negu žiūrėti savo kųno ir savo sveikatos ( moralinės ir dvasinės) problemų, ir ar tai nebus savanaudiška ir kaip aš galėčiau save realizuoti visame „Gyvosios Bibliotekos“ judėjime.
man būtų sunku, taip lengvai viską palikti ir, ir tiesiog, nieko ne veikti, ir gal tai bus mano paskutinė kelionė į Birštoną….. bet man visas stereotipo „griovimas“ ir aplamai savanoriamvimas yra kaip narkotikas ir aš visą laiką „Gaudžiau Kaifą“, so, man tai prarasti butū ne kas.
Ne kas, bet po to priprasčiau….
Laukite tęsinio 😛
šią naktį, buvo vienas iš tų #niemieganakčių kai viskas atrodo sustojo vienoje google’inimo situacijoje, ir viskas susimaišė į vieną košę.
mano ligos simptomas, kad nors ir geriu vaistus, tačiau, dažnai nemiegu, nesinori o po to būnu kaip zombis…. nors šiandien man atsakinga diena, bet manyje verda noras viką pabaigti su trenksmu….. žinau, kad visko pasitaikys, ir nuo savęs ne pabėgsi, ir nepabėgsi nuo kitų kvailių, bet kartais norisi naikinti….
save
kitus, bet dažniau save , nei kitus. aš bijau savęs dėl kitų, o kitų dėl savęs, kad neišprovokuotų eiliniam skandalui ir muštynėms.
nes, nenoriu atsidurti ten kur man bus sunku išgyventi, ir man atrodo kad man reikia būti „geram“, bet neišnaudojamam.
žinau, kad kvailių bus visur kur aš neiečiau ir ne bėgčiau… bet aš atgyjau su tikslu, judėti į priekį ir įrodyti sau ir kitiems kad aš galiu apeiti visas situacijas kurios man kelia išūkį.
žinau, kalbėti lengva, kai viskas, beveik, baigta, bet kartais man reikia spyrio į užpakalį, kad galėčiau jausti gyvenimą, nors kai kam mano gyvenimas atrodo kaip skundas, bet tegul taip būna, nes čia jau ne mano bėdos.
mano tikslas, Rusnė, ir aplamai, kelionės dėl kurių galiu padaryti viską… ir savo gyvenimą atrasti iš naujo, jeigu tai būtina.
atrasti savo gyvenimą iš naujo, būtina man pačiam, nes laimėjąs kiek vieną tokią kovą, aš jaučiu, kad kartu nugaliu ir savo ligą… ir aš tai sugebu, ir galiu JIEMS tai įrodyti….
jaučiu kad mano pasualis susuiaurėjo iki sesers ir pensionato….. vėl keista muzka persekioje mane – negaliu miegoti naktimis, užtai daug miegu dienomis.
supratau kad mano pasaulis jau niekad ne bus toks koks buvo, ir kaip buvo, nes tie kurie man atrodė brangūs ir savi, staiga, tapo svetimais užsidepresavusias žmonėmis….
ir aš pradėjau irgi liūdėti, nes galvojau kad mano pasaulis, kartu yra ir jos pasaulis 🙁 bet taip dėja nėra….
![[se02ep06] aš sugrįžau](http://senosdulkes.popo.lt/files/2023/07/lightbulb-1246589_1920.jpg)
![[se01ep28] Naujas sezonas, mokslai ir naujos viltys](http://senosdulkes.popo.lt/files/2023/07/diary-3299128_1920.jpg)
![[se01ep23] važiuojantis stogas, keisti jausmai, ir …. ( savaitės apžvalga 08.13-20)](http://senosdulkes.popo.lt/files/2023/07/wall-2568346_1920.jpg)
