Katais atrodo kad manęs nėra, aš ne egzistuoju šitoje savo visatoje…. dabar, mane lengva išmušti iš mano realybės, kai , kai kurių žmonių paprasčiausiai perdaug…
man skauda ir skaudu, kad jie palikti daryti ką nori, o aš turiu valdytis ir išlikti ramiu, nes aš esu „protingas“. bet man jau per 12 metų atsibodo būti protingam, nes ne matau tikslo esmės ir prasmės judėti toliau….
o liga tik progresuoja ir kūnas sensta, o ir beprasmubė, toliau ir toliau kankina
